Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Istorija>Bendroji Renesanso kultūros charakteristika (2)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Bendroji Renesanso kultūros charakteristika (2)

  
 
 
12345678910111213141516
Aprašymas

Įvadas. Renesansas: sekimas Antika. Menas. Literatūra, istorinė raštija. Lietuvos statutai. Istorinės aplinkybės. Manierizmas ir renesanso suirimas. Išvados.

Ištrauka

Šiam savo pirmajam rimtam namų darbui universitete rašyti pasirinkau, mano manymu, labai įdomią temą, taip pat laikotarpį, apie kurį rašau, ir apie kurį vis ratu sukasi ši tema: "Bendroji Renesanso kultūros charakteristika".
Norint įsigilinti į mano pasirinktą ir suformuluotą temą bei suprasti, kas gi iš tiesų buvo Renesansas ( pranc. renaissance – atgimimas), kokia įdomi buvo jo kultūra ir to laikmečio žmonių pasaulėžiūra, reikia suvokti šios epochos ypatybes ir sudėtingumą, reikia žinoti istorines sąlygas, paskatinusias šio laikotarpio atsiradimui, formavimuisi ir vėliau suirimui. Kitaip, įsigilinti į šį darbą bus tik dar vienas sunkus (atrodo neįmanomas) uždavinys. Viską stengiausi išsamiai ir nuosekliai aprašyti, kad skaitant būtų ne tik išdėstytos Renesanso kultūros tiesos, faktai, tačiau šis mano darbas teiktų pasigėrėjimą bei padėtų užtvirtinti turimas žinias apie "išbridimo iš tamsiųjų amžių kultūrinį vedlį – Renesansą ".
Renesanso epocha vadinamas Vakarų ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomeninės minties raidos epocha – pereinamasis laikotarpis nuo vidurinių amžių prie naujųjų amžių kultūros (Italijoje – XIV-XVI a., daugelyje kitų šalių – XV – XVI a.), kada Europa susidomėjo antikine kultūra ir ją atgaivino savo kasdieniame ir kultūriniame gyvenime (literatūra, menas, politika). Negalima sakyti, kad antikinis pasaulis iš viso būtų buvęs kada užmirštas. Viduriniais amžiais imperatoriai nors iš vardo stengėsi susisieti su senovės Romos tradicijomis, o šiek tiek išprusę rašytojai ar mokslo žmonės rūpinosi pažinti romėnų raštus. Tačiau jie nemokėjo antikinės literatūros tinkamai suprasti, vertindami ją savo laiko akimis, be istorinės perspektyvos.
Renesansui būdingas ryškus mokslo ir meno pakilimas, pasaulietiškumas, dėmesys žmogaus asmenybei, tautai ir valstybei.
Sakoma, kad Viduramžiais vyravo teocentrizmas (gr. theos – dievas), kuris visa ko pradžia ir pabaiga laikė krikščioniškąjį Dievą. Renesanso laikais greta teocentrizmo ima reikštis ir antropocentrizmas (gr. atropos – žmogus). Taigi tos epochos žmogus ima jaustis taip pat daug ką galįs lemti savo veikla. Tokia nuostata buvo labai palanki pasaulietinės kultūros plėtotei. Nekrikščioniška Antika, jos mokslo, meno, filosofijos studijos skatino šį kultūros pasaulietėjimo procesą. Žmogaus mąstymo sekuliarizacija (lot. Saecularis – pasaulietiškas) – būdingas Renesanso bruožas. Renesanso žmogus siekia pasižymėti ypatybėmis, kurios apibūdinamos lotynišku žodžiu virtus. Tai vyriškumas, drąsa, ryžtingumas, žygdarbiai, bet drauge ir gerumas, dorumas, teisingumas. Antra vertus, epochai nesvetimas lengvabūdiško elgesio principas carpe diem – naudokis šia diena (lot.). Tai matome, pvz., kai kuriose Džovanio Bokačo (Giovanni Boccaccio, 1313 – 1375) "Dekamerono" novelėse. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-10-11
DalykasIstorijos referatas
KategorijaIstorija
TipasReferatai
Apimtis16 puslapių 
Literatūros šaltiniai0
Dydis27.64 KB
AutoriusLauryna
Viso autoriaus darbų3 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas3
Švietimo institucijaVytauto Didžiojo Universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Bendroji Renesanso kulturos charakteristika (2) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 16 puslapių 
  • Vytauto Didžiojo Universitetas / 3 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą